M. Atwood – Tarnaitės pasakojimas. Arba apie pasimetusius laiko perspektyvoje.

Paauglystėje reikia skaityti antiutopinius romanus. Besiformuojantis destruktyvus bei viską demaskuoti siekiantis jaunuolio/jaunuolės protas atramą randa būtent šio žanro kūriniuose. Orwello „1984-ieji”, A. Huxley’io “Puikusis naujas pasaulis”, o taip pat skaitytojų dažnai praleidžiamas, tačiau antiutopinės literatūros atspirties tašku tapęs J. Zamiatino romanas „Mes“ – šie klasikiniai antiutopiniai kūriniai gali tapti kiekvieno neramaus paauglio Biblija. Šalia jų gali būti paminėta dar viena knyga, ir tai yra M. Atwood kūrinys „Tarnaitės pasakojimas“.

Kaip ir daugelis antiutopinių romanų, „Tarnaitės pasakojimas“ perspėja apie ne tokį nuostabų ateities pasaulį. Knyga pasakoja apie Gileado valstybę, kurios gyventojai priklauso skirtingoms kastoms. Pagrindinė romano herojė, Fredinė, priklauso gimdytojų kastai, todėl jos pareiga yra gimdyti nevaisingoms valstybės valdytojų poroms vaikus. Pats romanas yra parašytas dienoraščio forma, iš kurio skaitytojas ir sužino apie Gileado valstybės kasdienybę. Autorės vaizduotės sukurta totalitarinė politinė santvarka ir jos pastangos kontroliuoti kiekvieną gyvenimo smulkmeną tampa kūrinio epicentru. Todėl M. Atwood vaizduojamas pasaulis – žiaurus, su aiškiomis taisyklėmis, kur bausmės galima sulaukti net už neteisingą mintį, – kartu yra ir svarbiausias kūrinio „personažas“.

Knygos „Tarnaitės pasakojimas“ neįmanoma vertinti vienareikšmiškai. Tai daugiaprasmis kūrinys, kuriame naudojamos feminizmo, politinės ar net religinės idėjos. Šį romaną galima interpretuoti net kaip kapitalizmo santvarkos ir jo gero gyvenimo pažado kritiką. Ekonomistai yra pastebėję, kad aukštą pragyvenimo lygmenį pasiekusiose valstybėse proporcionaliai turto augimui mažėja žmonių gimstamumas. Kuo geriau gyvena konkrečios valstybės piliečiai, tuo mažiau vaikų jie norės gimdyti. Panašus socioekonominis dėsnis būdingas ir Gileado valstybei. Jos elito atstovus, vienintelius galinčius nors kažkiek patirti prabangą, kamuoja nevaisingumas ir tik visuomenės dugne esančios socialinės kastos gali jiems gimdyti palikuonis. Tokia M. Atwood romane kuriama kastų sistema tampa galingu oficialios kultūros ar gero, bet kūrybiškai pasyvaus gyvenimo kritika. Verta prisiminti, kad nemaža dalis socialinių mąstytojų (pavyzdžiui, H. Marcuse, S. Žižekas) akcentavo vyraujančios politinės bei socialinės santvarkos kultūrinę impotenciją. Tik visuomenės pakraštyje esančios asmenybės gali būti kūrybiškai produktyvios ir pateikti kažką vertybiškai naujo. Turtingieji yra mecenatai, o menininkai kyla iš vargšų tarpo.

Pati M. Atwood savo kūrybą įvardija kaip spekuliatyviąją grožinę literatūrą (speculiative fiction). Kaip aiškina autorė, mokslinė fantastika pasakoja apie mokslo galimybes, kurios kol kas yra neįgyvendinamos, o jos knygos apmąsto dabar galimai pritaikomą mokslo potencialą. Mokslo ir jo kuriamos technologijos yra svarbi minėtų trijų klasikinių antiutopinių romanų detalė, kadangi būtent pastarosios tampa pagrindiniu pasaulį formuojančiu įrankiu. Kuo šiame kontekste yra išskirtinis Atwood romanas? Orwello, Huxley ir Zamiatino romanų veiksmas akivaizdžiai vyksta ateities pasaulyje, kur mokslo pažanga kartu kuria ir žmogaus kontrolės mechanizmus. Tačiau kūriniui „Tarnaitės pasakojimas“ būdinga ne tokia aiški laiko samprata. Romane M. Atwood žaidžia ateities/praeities perspektyva. Visas kūrinio veiksmas faktiškai vyksta ateities pasaulyje, tačiau žmonės šiame pasaulyje gyvena tarsi teokratinėje viduramžio valstybėje, kur visus įstatymus diktuoja Biblija. Gileado valstybei mokslo pažanga taip pat yra pateikusi begalo daug kontrolės mechanizmų, tačiau santvarką leigitimuoja pačių valstybės gyventojų tikėjimas ir atsidavimas. Pagaliau, ką gi dar gali simbolizuoti romano pasaulyje paplitusi radiacija, jei ne viduramžiais siaučiantį marą. Šio keisto pasaulio gyventojai egzistuoja tarsi limbe, kuriame perskyra tarp ateities ir praeities yra ištrinta.

Atwood pateikia pavyzdį, kaip galima sukurti postmodernų, bet lengvai skaitomą romaną. Jame vaizduojamas unikalus groteskiškas ir prieštaringas pasaulis, kuriuo kasdienybė prikausto dėmesį. Todėl neturėtų stebinti, kad romanas yra susilaukęs pripažinimo, apdovanojimų ir taip pat ruošiama jo ekranizacija. Tai yra moderni antiutopinės literatūros klasika. Romanas, kurį privalo perskaityti kiekvienas politine mintimi besidomintis žmogus.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s