M. Tulli – Yda. Arba literatūrinė ataskaita apie blogio banalumą.

Ką mes žinome apie lenkų literatūrą? Dažniausiai Lietuvos skaitytojų linksniuojamos pavardės yra Č. Milošas, H. Senkevičius ar W. Gombrovičius. Dabar galima įsiminti dar vieną autorių – Magdalena Tulli. Šios modernios lenkų rašytojos romanas „Yda“ yra ne ką mažesnio „kalibro“ kūrinys negu išvardintų klasikų knygos.

Iš autorės, verčiančios M. Prousto kūrinius, nieko kito negalima tikėtis kaip tik daugiasluoksnio, sudėtingo ir prasmingo teksto. Taip mes sulaukiame romano „Yda“. Šis kūrinys skaitytoją nukelia į keistą pasaulį – nežinia kokioje šalyje įvyksta politinis perversmas ir nežinia kokį miestą apgula pabėgėliai. Susiklosčiusią krizę sprendžia nežinia kokie miestelio lyderiai. Taigi romane nėra jokių vardų ar pavadinimų, o autorė naudoja minimalų butaforijos kiekį. Butaforija yra būtent tas žodis, kuris geriausiai apibūdina autorės kuriamą pasaulį. Kiekvieną veikėją įprasmina jo atliekamas darbas arba dėvimas kostiumas, o romano veiksmo vietą apibrėžia fanerinės plokštės, reprezentuojančios miestelį supantį horizontą. Valstybinis perversmas realizuojamas tuo, kad vienas dekoracijas pakeičia kitos, kurios atkeliauja iš nežinia kur besirandančių gamyklų. Toks „paviršutiniškas“ romano pasaulis primena klasikinius vokiečių ekspresionistinius filmus, kuriuose naudojamos kartoninės arba popierinės dekoracijos (pavyzdžiui, kino filmas „Daktaro Kaligario kabinetas“ arba „Metropolis“). Tiek šiuose filmuose, tiek romane „Yda“ sukurtas „plokščias“ pasaulis tampa gilesnės minties perteikimo priemonė. Tai ne tik unikali knygos estetinė savybė, bet ir galingas prasminis kodas, kurį skaitytojas turi įminti.

Lengviau yra perskaityti šį romaną, nei atpasakoti jį. Tačiau jis geranoriškai pasiduoda interpretacijoms. Jau minėtas veiksmo vietos apibrėžimas fanerinėmis plokštėmis, įvairių rekvizitų kaip karinis švarkas fetišizavimas ir pabaigoje nekaltai įvyksianti apokalipsė perspėja – pasaulis yra farsas. M. Tulli savo romanu meistriškai pademonstruoja, kokie apgaulingi yra galiojantys civilizacijos mitai. Tačiau dažniausiai farsas baigiasi tragiškai, todėl po paskutinių romano puslapių norisi prisiminti H. Arendt iškeltą „blogio banalumo“ idėją. Aprašinėdama vieno iš Holokausto vykdytojų A. Eichmano teismo bylą, filosofė pastebėjo pastarojo savarankiško mąstymo trūkumą ir ideologinę tuštumą. Eichmanas nusikaltimus vykdė ne dėl aukštesniųjų tikslų, o tik todėl, kad jam buvo liepta taip daryti. Tokie pat intelektualiai nesavarankiški yra romano „Yda“ veikėjai. Jie daro viską, ką žmogus apsirengęs karinį švarką paliepia daryti. Butaforinis miestelis taip pat primena vieną iš Holokausto kaltininkų pasiteisinimų, kad tai galėjo pasikartoti bet kur, o jie patys yra aplinkybių aukos. Tačiau kaip pastebipati H. Arendt –tai juk nutiko ne visur. M. Tulli romanas perspėja, kaip paprasta yra žmogui kurti blogį ir kokie svarbūs žmonėms turėtų būti moraliniai klausimai.

Kai skaičiau romaną „Yda“, negalėjau patikėti, kad tai skaitau. Tam tikrus pasažus reikėjo perskaityti po kelis kartus, kad galėčiau įsitikinti ar teisingai supratau tekstą. Keistas romano pasaulis nuo pat pradžių skaitytoją išmuša iš vėžių, o taip ir turėtų būti, nes romano estetinis ir tematinis sudėtingumas yra jo stiprioji pusė. Būtent tokių nepatogių knygų reikia daugiau.

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s