Philip K. Dick – Žmogus aukštoje pilyje. Arba kaip miršta simuliakrai.

Po plėvesuojančia Amerikos vėliava, kurioje penkiasdešimties žvaigždučių vietą užėmė svastika, žmonės sveikinasi šūkiu „sieg heil“. Tolumoje nebyliai iškėlusi dešinę ranką taip pat saliutuoja ir Laisvės statula. Ne, tai ne košmariškas sapnas ar saldžios neonacio svajos. Tai Philip‘o K. Dick‘oromano „Žmogus aukštoje pilyje“ sukurtas pasaulis.

Dažnas mokslinės fantastikos mėgėjas P. K. Dick‘ą garbina su religiniu užsidegimu, kaip pranašą. Tačiau įprastos grožinės literatūros mėgėjų tarpe šis autorius vargiai gali būti pavadintas populiariu, todėl gerų knygų fanai, – prašome susipažinti. P. K. Dick‘as yra vienas iš geriausių savo žanro meistrų. Tai yra rašytojas, kurio kūrybą galima apibūdinti kaip „mindfuck‘as“. Mindfuck‘as – platus terminas, įvardinantis viską, kas verčia abejoti ir nepasitikėti mus supančiu pasauliu ir įprastomis logikos taisyklėmis. Būtent tai yra unikali autoriaus savybė – jis atima kūrinio interpretacinį Archimdiškąjį tašką, apsunkina ir manipuliuoja skaitytojo suvokimo galimybėmis ir galiausiai ištrina ribą tarp tikrovės iriliuzijos. Daugelio Dick‘o kūrinių pabaiga apverčia visą knygos naratyvą aukštyn kojomis – tiesa tampa apgaulinga, o apgaulė tampa tiesa.

„Žmogus aukštoje pilyje“ – kaip tik toks romanas. Jame pasakojama kaip Antrąjį pasaulinį karą laimėjo bei karo grobį pasidalino Trečiasis Reichas ir Japonijos Imperija. Sunku nesistebėti P. K. Dick‘o sukurtos tikrovės turtingumu. Tai pasaulis, kurį norisi plėtoti ir įsivaizduoti, kokia gi yra jo kasdienybė. Japonai kolekcionuoja ikikarinės Amerikos buitinius prietaisus, o jų gyvenimo pasirinkimus nulemia senovinė Permainų knyga (I Ching). Vokiečiai užkariavo Mėnulį ir Marsą, o Žemėje išdžiovino ir pasėliais apsodino Viduržemio jūrą. Tačiau šios utopijos kasdienybę trikdo keistas alternatyviosios istorijos romanas, kurį parašė Žmogus, gyvenantis aukštoje pilyje. Šio romano pagrindinė mintis – karą naciai ir japonai visgi pralaimėjo. Štai čia ir prasideda Philip‘o K. Dick‘o mindfuck‘as.

Knygos pabaiga yra sudėtingiausia romano vieta. Ji interpretuojama labai įvairiai. „Žmogus aukštoje pilyje“ dažnai yra vertinamas kaip neužbaigtas kūrinys, reikalaujantis paaiškinimo. Ir išties, P. K. Dick‘as norėjo parašyti tęsinį, tačiau jam tai padaryti sutrukdė mirtis. Antra vertus, romanas yra įvertintas prestižiniu „Hugo“ apdovanojimu. Taigi kūrinio pabaiga yra nevienareikšmė. Ją galima interpretuoti kaip filosofo Jean‘o Baudrillard‘o postruktūralistinę simuliakrų teorijos apmąstymą. Trumpas šios teorijos apibūdinimas būtu toks: vyraujantys simboliai niekada nenurodo į tikrovę, jų prasmę apibrėžia tik kiti simboliai. Kitaip – jokio objektyvaus daiktų vertinimo kriterijaus nėra, jie vertingi tiek, kiek suteikia prestižo jų vartotojui (paprastai tai galima pademonstruoti klausimu – kodėl esant mažai Iphono savikainai, jis tiek brangiai kainuoja?). Visa tikrovė yra simuliacinė, o tiesos nėra. Štai ką teigia knygos „Žmogus aukštoje pilyje“ pabaiga.

Philip‘o K. Dick‘o knygos yra daugiaprasmės kaip Moebijaus juosta arba M. C. Escher‘io paveikslai. Skirtinga perspektyva atskleidžia įvairų ir daugiaprasmį visumos vaizdą. Todėl šis autorius ir yra mėgstamas. Ši knyga yra ne tik lietuviškas rimto fantastikos autoriaus leidimas, bet ir garbinga Eridano leidyklos pabaiga.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s