Manuel Puig – Moters vorės pabučiavimas. Arba apie nepagrąžinta tikrovę.

Su kuo Jums asocijuojasi Lotynų Amerikos literatūra? Man ši kategorija visada nurodydavo į aukšto meninio lygio kūrinius, kuriems skaitytojas turi būti pasiruošęs. Argentiniečių rašytojo Manuelio Puigo romanas “Moters vorės pabučiavimas” yra geras tokios literatūros pavyzdys.

Ar skaitytumėte kūrinį, kuris sukurptas iš filmų atpasakojimų? Būtent taip galima trumpai apibūdinti „Moters vorės pabučiavimą“. Knygoje rašoma kaip Molina, sumoteriškėjęs homoseksualas, bando praskaidrinti pilką kalėjimo kasdienybę. Kameros draugui, revoliucionieriui Valentinui, Molina perpasakoja savo mėgstamiausius filmus. Štai ir viskas. Daugiau nėra jokių svarbių antro plano veikėjų, veiksmo vietos kaitos ar objektyvių aprašymų. Net įprastą romano veiksmą pakeičia veikėjų dialogai ir monologai, todėl didelė knygos dalis – pokalbiai. Tarp jų tik kartais įterpiamios išnašos, moksliskai aiškinančios homoseksualumo fenomeną, arba sąmonės srautu parašyti pasažai. M. Puigas kuria pasaulį, kuriam reikalingas minimalus butaforijos kiekis. Tai iš pirmo žvilgsnio gali sukurti klaidingą tuščio romano su neišbaigtais veikėjais įspūdį.

Apie ką gi yra ši knyga? Galbūt ji yra apie filmus. Klasikiniai kino filmai buvo vienas iš M. Puigo kūrybos įkvėpimo šaltinių. Vaikystę autorius praleido kino salėje, o jo gyvenimo svajonė buvo rašyti scenarijus (pagal knygą yra sukurtas Oskarą laimėjęs filmas, todėl iš dalies svajonė išssipildė). Ne veltui romane jiems skiriama tiek daug dėmesio. Knyga taip pat pasakoja apie seksualinę ir politinę revoliuciją. Jos istorinis kontekstas – totalitarinės Argentinos valdžios vykdomas politinis ir moralinis teroras. Todėl pagrindiniais knygos veikėjais yra tapę visuomenės deviantai – homoseksualas ir revoliucionierius. Tai laisvos meilės ir politinės laisvės atstovai. O gal tai knyga apie pačią besikeičiančią Lotynų Amerikos literatūrą. Taip mylimą šios pakraipos maginį realizmą keičia M. Puigo minimalizmas, kur pagrindinį vaidmenį atlieka brutali ir nepagrąžinta kaleimo kameros tikrovė. Be abejo, nėra atsakymo kuris visiškai aprėptų visą knygos turinį.

Tokie patys neaprėpiami ir knygos veikėjai. Autorius pilką ir skurdų išorinį pasaulį priešpastato prieš turtingą veikėjų psichologiją. Nors romano herojai apibūdinami tik kaip mylinti Molina ir pykstantis Valentinas, vis tiek galima susidaryti jų charakteristiką.Veikėjų žodžiai perpildyti „nesvarbių“ smulkmenų, kurios padeda susikurti veikėjų portretus: pajuokavimų, įžeidimų ar net svajonių. Po kiekvieno Molinos papasakoto filmo ir po kiekvieno kritiško Valentino įvertinimo, pamatai, kokie neįprasti šie žmonės. Jiems priskirti vaidmenys nepastebimai pasikeičia, o jų elgesio motyvai susipainioja. Tokia maniera parašytas visas kūrinys – niekas nepasakoma tiesiogiai, bet viską reikia suprasti per užuominas.

Kūrinys verčiantis įjungti vaizduotę –  būtent tai yra geriausia šios knygos savybė. Aš pats nusipirkau ją už penkis litus, o tai gerai parodo jos populiarumo lygį Lietuvoje. Gal skaitytojus išgąsdino dar negirdėtas rašytojas, o gal ir vieno iš veikėjų orientacija. Man pačiam tai viena iš tų knygų, kurią perskaitęs pagalvoji – kodėl neperskaičiau jos ankščiau?

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s