Vladimir Bartol – Alamutas. Arba kaip gimsta postmodernizmas.

“Nieko nėra tikro, viskas leistina” – neapsigaukite, tai ne tik filosofijos pirmakursio pastoviai kartojama frazė, bet ir ateinančios epochos nuojauta. Postmodernizmas, šiam dar “oficialiai” negimus – būtent taip galima pavadinti Vladimiro Bartolo 1938 metais paskelbtą romaną “Alamutas”.

Musulmonų religija nėra vienalytis reiškinys. Jos istorijoje gausu įvairių judėjimų ir atšakų. Šis faktas tampa Bartolo romano pagrindu – knygoje pasakojama apie XI amžiaus hašašinų sektą. Tai Persijoje gyvavusi religinė bendruomenė, kuri treniruodavo hašišo apsirūkiusius bebaimius žudikus (taip kilo terminas asasinas – žudikas, rūkantis hašišą). Vienas pagrindinių veikėjų, Hassan-I Sabbah, užimtoje Alamuto tvirtovėje tuo ir užsiima – ruošia nuosavą religinių fanatikų kariuomenę. Save jis tituluoja  Al-Mahdi – paskutiniu pranašu, visus musulmonus subursiančius į Ummah – bendrą islamo civilizaciją. Tačiau slapta jis puoselėja mintį, kad nieko nėra tikro, viskas leistina… Todėl tikintis rojaus tikrumu Alamuto gyventojas pasiryžęs tuojau pat nušokti nuo bokšto į skardį: juk kelias į dangų visiems atviras ir tik keli išrinktieji žino tikrąją tiesą – jokios tiesos nėra. Būtent ši įnirtingai kartojama mintis, nieko nėra tikro, viskas leistina, tampa postmodernia “anything goes” parafraze, kur tikslas pateisina priemones.

Knygoje pilna visko: filosofinių ginčų apie Dievo (ne)buvimą, istorinių islamo kultūros faktų ir užuominų apie artėjančią Europos savižudybę (Antrasis pasaulinis karas). Net sunku apsakyti, koks gilus jos turinys, subtiliai perteikiamas per smulkmenas: dialogus, prisiminimus ar ginčus. Skaitant norisi įsigilinti į kiekvieną teologinę arba filosofinę veikėjų diskusiją, nes velnias slypi smulkmenose. Ir nors veiksmo knygoje nėra daug, nepastebimai supranti – pabaiga neišvengiamai bus tragiška, nes nieko nėra tikresnio už mirtį.

Visas Bartolo pasakojimas yra perpildytas minėtų istorinių faktų ir aliuzijų. Pavyzdžiui, H. I-Sabbah, nuolatos besigiriantis savo draugyste su Omaru Chajamu, yra istorinė asmenybė. Kaip ir Alamutas – realiai egzistavusi kalnuose įkurta tvirtovė. Tačiau kaip bet kuriame gerame postmoderniame romane, istorinės aliuzijos pateikiamos per užuominas ir intelektualius žaidimus. Skaitytojas pats privalo išspręsti šį istorinį testą ir pasitikrinti savo žinias. Deja, būtent tai gali apsunkinti kūrinio skaitymą, kadangi knygoje beveik nėra išnašų ir paaiškinimų. “Alamutui” trūksta įvadinio straipsnio su pateiktu kūrinio istoriniu kontekstu. Visada tai akcentuoju, pasakodamas apie šią knygą kitiems. Domėdamasis šiuo romanu iki šiolei sužinau naujų V. Bartolo knygoje panaudotų faktų. Tai labai reiklus kūrinys, tik išsilavinęs skaitytojas galės juo pilnavertiškai mėgautis.

Praėjusiais metais tai buvo viena iš geriausių mano skaitytų knygų. Savo 2015 metų dešimtuke skirčiau jai antrą vietą. Kiekvieną kartą, kai knygyne klientams pasakodavau apie šią knygą, man pritrūkdavo oro. Deja, kiek žinau, Lietuvos knygynų lankytojų šis kūrinys nesužavėjo. O gaila, V. Bartolas meistriškai parodo kaip galima formuoti žmonių įsitikinimus ir priversti juos įtikėti absurdiškiausias tiesas. Pavydžiu žmonėms, kurie jo dar neskaitė…

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s