Ch. F. Ramuz – Adomas ir Ieva. Arba neišvengiama žmogaus vienatvė.

Kartais perskaitytos knygos neįmanoma suprasti analitiniu ir lyg skalpelis šaltu protu. Joks nagrinėjimas ar kūrinio pjaustymas neatskleidžia jo prasmės, nes pastaroji vis tiek slepiasi. Tokią knygą galima tik išgyventi. Ji atgyja skaitytojo patirčiai atkartojant pagrindinio romano veikėjo jausmus. „Adomas ir Ieva“ yra būtent toks kūrinys.

Charles-Ferdinand Ramuz – prancūziškai rašęs egzistencialistas. Klasikas, pavaizduotas ant šiuolaikinio šveicariško franko. Jo kūrinys „Adomas ir Ieva“ pasakoja apie Lujio Boromėjaus pastangas susigrąžinti mylimąją. Pagrindinio veikėjo kasdienybė – nuolatinis darbas savo aptvertame namų sode, kuriuo jis bando atkurti prarastąjį Edeną. Būtent atkurtas rojus, Lujio įsitikinimu, privers jo gyvenimo meilę sugrįžti. Štai toks paprastas, tačiau gilus romano siužetas. Prieš bandant jį interpretuoti, verta prisiminti kito egzistencializmo krypties klasiko A. Camus žodžius, kad norint būti filosofu, reikia rašyto romanus.

Kokia yra knygos „Adomas ir Ieva“ prasmė? Be abejo, jau pats pavadinimas vilioja kūrinį interpretuoti kaip biblijinės temos plėtotę. Pirma nuodėmė, pažinimo medis ir pagaliau žmonių išvarymas iš rojaus. Tačiau visų pirma romanas byloja apie paprastą dalyką – šunišką vyro meilę. Lujis yra prototipinis vyras, negalintis taip lengvai paleisti savo mylimosios. Jis pasiryžęs bet kam, kas sugrąžintu jį į palaimos sodą. Romano pagrindinį veikėją kamuoja būsena, kai verčiau pasirenkama kančia, o ne mylimosios užmarštis. Adomas bijo ir nenori pamiršti savo Ievos. Gali kilti įspūdis, kad kūrinys pateikia nepilnaverčio vyro psichologinį paveikslą. Juk Lujis yra ne autonominė, o visiškai priklausanti nuo kito žmogaus asmenybė. Tačiau autorius vengia psichologinių klausimų ir dėmesį nukreipia būtent į melancholišką pasaulėjautą ir žmogiškosios egzistencijos vienatvę.

Ramuz kūrinys primena kitą melancholijos meistrą – režisierių ir scenaristą Ch. Kaufmaną. Pastarojo kūriniams (įžymiausias – filmas Eternal sunshine of the spotless mind) taip pat būdinga netekties ir gyvenimo beprasmybės tema. Daugelis jo filmų pasakoja apie vienišus ir nesėkmingai prasmingų žmogiškų ryšių ieškančius žmones. Kiekvienas Kaufmano kuriamų veikėjų susitikimas su kitu neišvengiamai baigiasi liūdnai, nes melancholija ir vienatvė yra pamatinė žmogaus būsena. Žiūrint iš šios perspektyvos, Ch. F. Ramuz romanas „Adomas ir Ieva“ išties yra savotiška biblijinės istorijos plėtotė. Žmogus (ką ir reiškia vardas Adomas) yra išvarytas iš rojaus ir prakeiktas vienatvės prakeiksmu. Sąmoningai jis tai supranta, bet niekaip negali susitaikyti su savo egzistencine vienatve. Belieka tik ieškoti savo Ievos…

„Adomas ir Ieva“ yra prasmingas kūrinys. Tačiau neįmantri Ramuz pasakojimo maniera ir detalių vengimas gali sukurti paviršutiniško romano įspūdi. Daugeliui žmonių ši knyga net gali pasirodyti nuobodi. Tokiu pat nuobodžiu tampa ir Camus „Maras“, jeigu jis perskaitomas netinkamu gyvenime metu. Jau minėta, šį kūrinį įprasminti gali tik paties skaitytojo patirtis. Tačiau kaip ir bet kuris klasikinis egzistencinis romanas, „Adomas ir Ieva“ privalo būti skaitomas vien todėl, kad kelia pamatinius gyvenimiškus klausimus – ar žmogus neišvengiamai yra vienišas šioje ašarų pakalnėje?

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s